Tradicinukas

Jei dar pamenate, su lemurka stojome į kūrybinę dvikovą, tik žiūriu, kad kova nelygi :))) Lemurka randa laiko skrebukams, o aš ne :OOO Įtariu, kad ši dvikova galutinai padės  man suprasti, kad tradiciniai skrebukai ne mano arkliukas, o gal tas arkliukas neprijaukintas ir man reik daugiau pasistengt? Atsakymas gali būti bet koks :P O tuo tarpu kol dirbu kitus darbus, pagaliau galiu parodyti vieną iš kelių skrebukų, sukurtų šių metų pradžioje :)))

Skrebukas Bronytei atminti
Paspaudę paveiksliuką, pamatysite jį didesnį

Kai buvau visai maža, turėjau auklytę, mažą moterytę - Bronytę. Vaikų ji neturėjo, vyras buvo seniai miręs. Gyveno tame pačiame name kaip ir mes, antrame aukšte. Seno sukirpimo, bet be galo miela. Kadangi buvo maža, jausdavausi su ja visada kaip su drauge... O ir šiaip mylėjau... Eidavau pas ją valgyti sūdyto sviesto su duona, suptis ant spyruoklinės lovos, kurioje buvo trys čiužiniai ir Bronytė ant jų man visada atrodydavo kaip iš pasakos apie Princesę ir žirnį :))) Klausydavau pasakojimų apie senus laikus, kurie man atrodydavo lyg iš kitos pasakos, tik nežinojau kokios, mat apie tokius laikus knygelių nebuvau skaičius :)))

Piešdavau nesuskaičiuojamus kalnus Bronytės portretų, vėl ir vėl lankstydavau ir skaičiuodavau jos išeigines skareles, kurios visos buvo lyg knygos, nes kiekviena turėjo atsiradimo istoriją. Tamsią, dabintą raudonomis gėlėmis, padovanojo krikštasūnis. Baltą, dabintą melsvomis gėlėmis, sesutė. Juodą, dabintą švelniai blizgiomis gėlėmis, Bronytė pati sau nusipirko ir laikė tai dienai, kai į svečius užsuks Lopetinskas... Tik po daugelio metų, kai stovėjau prie jos kapo duobės, supratau kokio Lopetinsko Bronytė laukė...

Galėčiau prirašyti labai daug. Daugiau nei dvidešimt metų pažinojau tą mažą moterytę. Daug kartų kartu valgėme Kūčių vakarienę prie mūsų šeimos stalo, daug kartų dirbome darbus kartu, daug kartų klausiau jos ir pati pasakojau būtas ir nebūtas istorijas...

Ir dabar, berašydama šias eilutes, supratau koks brangus žmogus ji man buvo, ir kaži ar užtektinai pasakiau, kaip ją mylėjau ir branginau...

Negaliu patikėt... Pasirodo buvau visa tai pamiršusi. Pasirodo kiekvieną kartą lankydama jos kapą elgiuosi jau įprastai, bet visai pamiršau kokia brangi ji man buvo...

.......................................................

Skrebuke panaudojau mažą nuotraukėlę, t.y. ten ne nuotraukėlė, ten tik vienas kadras, padarytas iš plačiajuosčio fotoaparato negatyvo. 5,5 x 5,5 cm.
Išgrėbtame šieno lauke ilsisi grėbėjėlės , o pirmoji iš kairės - Bronytė :)
Tai viena iš 36 Bronytės nuotraukų, kurias paveldėjau kartu su mažiuke spintele, su jos rašytais laiškais, su metaliniais šventųjų abrazdėliais ir su skarelėmis...
Į menamą šieno lauką suguldžiau lietuvių liaudies dainą, be kurių Bronytė nedirbdavusi didžiųjų darbų. O už nuotraukėlės nupiešiau grėblį, smilgas, žoles... Blankias, sukniubusias, bet vis dar įžiūrimas, lygiai tokias, kokie ir mano prisiminimai...

P.s. Bronytė gimusi gegužės 18 d.
Čia pasirašau sau, kad neužmirščiau...

Follow my blog with bloglovin