Dingo. Pirmoji ir antroji savaitės.

Kol vežėmės savo naują draugą iš Trakų r. į namus, veidus puošė šypsena, bylojanti apie ypatingai švelnų, patį tikriausią džiaugsmą. Mažas juodas gumulėlis miegojo šalia, prigludęs taip, lyg regis jo gyvybė priklausytų nuo to kaip tvirtai spausis prie savo naujo žmogaus.
Kaip vyko pirmas pasivaikščiojimas ir kaip Dingo surado savo vardą, jau pasakojau žemiau, tad pasakojimas keliauja į pirmąją Dingo dieną mūsų namuose.

Pirmos ir antros dienos beveik nesugebu atsiminti. Regis buvau komoje ir atmintyje šmėkščioja nenuoseklūs vaizdiniai, kurie net neaišku ar iš realybės, ar iš sapnų. Buvo sunkios dienos. Namuose mūsų laikę didieji šunys net nenutuokė kas atkeliauja kartu su mumis ir kaip nuo šiol pasikeis jų įprastu ritmu tekantis gyvenimas.
Supažindinome labai atsargiai, rodėme kaip mylime didžiuosius ir koks įdomus ir mielas tas mažas šunelis, kurį galima ir glostyti, ir niurkyti... Pasigirdo urzgimas, kuris tęsėsi ilgai. Mums atrodė, kad amžinybę, nes iki šios dienos gyvenome visi labai draugiškai ir ramiai, nusistovėjusiu, visiems keturiems puikiai pažįstamu ritmu... Stresas, ištikęs didžiuosiu brolius, buvo gerokai didesnis nei mūsų, o lyginant su mažuoju - MILŽINIŠKAS.
Taigi, smulkmenomis nevarginsiu, nusprendžiau pasiskambinti profesionalui, kuris labai greit viską išaiškino, pažėrė patarimų ir taip nuramino mano ir vyro širdis.
Tą pačią dieną įtaisėme mažajam antkakliuką ir pavadėlį. Neleisdavome jam pirmam artintis prie didžiųjų brolių, jie pirmieji turėjo pradėti rodyti dėmesį Dingo, o ne atvirkščiai. Mažasis jau pirmą susitikimo akimirką norėjo su jais žaisti, tačiau teko palūkėti ir iki tos dienos pakramtyti savo žmonių rankas :DDD

Trečiąją dieną sulaukėme stebuklo. Keksas jau nuo pirmos dienos buvo daug palankesnis Dingo, o visi ledai buvo pralaužti, ir mūsų širdys užsipildė nenusakomu palengvėjimu, kai užtikome tokį vaizdą. Viskas vyko labai greit, nes tik čia Dingo žaidė, tik jau kažkur dingo. Pasirodo jis buvo štai kur...

Abu miegojo sau ramiausiai, Gilis tuo tarpu, atsargiai atsitraukęs, miegojo kitame guolyje.

Aišku, džiaugsmas truko neilgai, nes jau greit Dingo pabudo ir krimstelėjo Keksui į koją. Tas parodė mažajam jo vietą ir prieš tai įspėjęs jį urzgimu, čiuptelėjo. Atsargiai, tikrai nesužeidė ir tikrai to nepadarytų, labradorai taikūs ir draugiški, tačiau į savo namus atėjūną įsileidžiai taip kaip ir visi - atsargiai.
Palengva įsivažiavom. Pasivaikščiot kartu, valgyt kartu, pažaidimai ir meilūs pasibuvimai po kelis kartus per dieną su šeimininkais - kartu. Prabėgo savaitė, o atrodė lyg viena, nesibaigianti diena, su tuo pačiu rytu ir tuo pačiu vakaru. Prabėgo ir kita, rytoj vakare bus dvi savaitės nuo tos dienos, kai namuose atsirado džiaugsmas-rūpestis-chaosas-meilė viename pavidale. Dabar turim tris meilės objektus, tik su trečiuoju dar turėsime visi padirbėti gerus metelius :)))))

Neklauskit kas darosi namie :DDD Sąvartynas, ir ne kitaip. Tikrai nedėsiu tą įrodančių nuotraukų, bet tvarkytis regis tuoj bus beprasmiška. Nes po kiekvieno bandymo nors kiek susisteminti tai, kas guli ant grindų, užtenka dešimties minučių ir viskas vėl atrodo lyg po sprogimo :DDD
Patikėkit, tie, kurie nori šuns, nes jis mielas, draugiškas, minkštas ir būtų fantastiškai mylimas, turite apsilankyti ten, kur gyvena naujas augintinis. Kol dar nėra sistemos, kol viskas šviežia ir daroma milžinišku, 120 km./h. greičiu. Kantrybė, išmintis, kantrybė, ramybė, kantrybė... Tai lyg mažas vaikas namuose, tik skirtumas tas, kad jis turi keturias kojas...

Sveiki, aš Dingo. Gyvenu pas du žmones ir turiu du naujus, didelius brolius. Jei įdomu kaip leidžiu dienas, galiu trumpai papasakoti. Tik ne per ilgai, nes turiu milijoną reikalų.

• Sisioju ir kakoju kur pakliūva. Nesvarbu ar tai didžiųjų brolių guolis, ar nuo kėdės nutrauktas rankšluostis, ar tam skirtas popierinis patiesalas, ar tiesiog labai minkštas, ir kviečiantis nusilengvinti, kilimas. Viską darau žaibiškai, nes neduok Dieve, praleisiu bent akimirką gyvenimo - būtų katastrofa. 
• Dar labai mėgstu graužti. Turiu dar tik pirmuosius dantis, kurie po kelių mėnesių iškris ir vietoj jų išdygs nauji: tvirti, balti, aštrūs. O kol kas reikia padirbėti su šiais. Jei jau jiems lemta iškristi, galiu labai netaupyti ir darbuotis iš peties. Tad per vieną dieną turiu sugraužti: visus popierinius daiktus, kuriuos tik randu ant grindų, kuriuos galiu nutraukti, pasistiebęs ant galinių kojų arba ištraukiu, atsidaręs spintos ar spintelės duris; visus medinius daiktus, ypač tuos, kurie sukrauti dėžėse ir laikomi po lovą, ir kuriuos akylai saugo mano žmonės; visus atsitiktinius daiktus, tokius kaip kojinė, šlepetė, svogūnas, šratinukas, laidas, guolio kampas, kamuoliukas, vandeniui skirtas puodelis ir t.t., ir pan. Aišku, po tokių pasistiprinimų būtinai turiu pora kartų pasisioti ir pakakoti.
• Baisiai mėgstu valgyti. Keturis kartus per dieną gaunu indėlį su mažomis granulytėmis, kurios be galo skaniai kvepia, todėl jas turiu suėsi milžinišku greičiu. Po to visada gaunu skanių džiūvesėlių. Jų taip pat gaunu ir kai atbėgu lauke iki savo žmogaus arba tada, kai gražiai atsisėdu. Taip pat gaunu po kiekvieno pasivaikščiojimo. O pasivaikščioti aš labai mėgstu, nes ir tada dar galiu užvalgyti. Keliose vietelėse radau keistą daiktą, kurį žmogus vadina žeme. Ji matyt labai reta ir brangi, nes šiaip visur aplink balta ir minkšta, tad visada paragauju tos žemės. Ką gali žinoti, gal kitą dieną nebebus, tad kartais net kelis kartus bėgu iki tų lopinėlių žemės. Taip pat patinka paragauti visokių rūšių kakučių. Šiandien pavyzdžiui ragavau šeško ir avies. Delikatesas. Gaila, kad žmogus to nesupranta ir stengiasi atimti, o atėmęs numeta kažkur toli... Medžio žievė taip pat visai nieko, tačiau ne taip skanu kaip kakučiai. Aišku, kad nesusimaišytų visi skoniai tarpusavyje, karts nuo karto pagraužiu to balto daikto, kurį žmogus vadina ledu arba sniegu.
• Lakstau milžinišku greičiu, nes turiu suspėti per minutę perlėkti visą kambarį ir tuo tarpu: įkasti abiems broliams į koją, pačiupti žmogaus šlepetę, pasisioti, apžiūrėti kas naujo po lova, atkapstyti ir sugraužti gabaliuką molio nuo pečiaus, vėl pasisioti, pastraksėti prie stalo (niekada negali žinoti kada žmogus nebesilaikys vienos iš taisyklių - neduoti man ir broliams visiškai nieko nuo stalo), apgraužti kaladėlės vieną kampą, patikrinti šiukliadėžę (ach, tiesa, jos nebėra, padėjo aukščiau), atsigerti, dar kartą pasisioti ir...
• nusnausti savo arba brolių guolyje, o dar geriau odiniame krėsle, kuriame miegu visą naktį, kol naujieji draugai-broliai miega savo minkštuose guoliuose už vartelių. Nesuprantu kodėl naktį negaliu lakstyti ir šmirinėti visur kur noriu... Matyt, visi mėgsta, kad būtų ramybė ir galėtų pailsėti... Hmm, keisti jie. Man tai to nereikia, aš galiu užsimanyti cypti, loti ir lakstyti kada tik noriu - tai juk taip linksma.
• Ir aišku, svarbiausias užsiėmimas - būti mylimu ir bučiuojamu. Broliai dar labai retai pakšteli į ausį ar nosį, tačiau labai dažnai uosto mano pauodegį, ką kol kas užskaitau kaip draugiškumo ženklą. Atsigulu ant nugaros ir pasiduodu, lai žino, kad esu jų draugas ir visiškai pasitikiu. O didžiausias džiaugsmas kai žmogus su šepečiu ant veido arba kitas žmogus kišenėmis, kvepiančiomis džiuvesėliais, mane glosto, priglaudžia prie tos vietos kur girdisi keistas ir dažnas tuksėjimas, atkiša savo nosį ir leidžia lyžtelėti, kai kartu su manimi ir broliais atsigula į guolį ir pasakoja istorijas apie kažkokią vasarą, žalią pievą ir maudynes iki sutemų... Tada aš būnu laimingas... ir tuojau pat lekiu pasisioti ir patikrinti ar neatsitiko ko nors naujo dėžėse po lova....

Štai tiek pasakojimo kol kas, dabar lekiu miegot į odinį krėslą, o penktą ryto žadinsiu žmogų su šepečiu ant veido, nes jau norėsiu valgyti. Labanakt ;)