Visi mes turime savus kelius, savus atradimus, savus požiūrius, savus gyvenimus...
Mes su vyru gyvenam savo gyvenimą, savus dalykus kuriam ir manom, kad nėra čia ką labai pasakoti :) Jau kelis kartus atsisakėme "lysti į tą mažą dėžutę" ar į žurnalo puslapius, bet Kristina iš žurnalo "Ji" matyt pataikė labai palankiu metu, nes šiek tiek pasvarstę, nusprendėm surizikuoti :)
Jei greta neturite naujausio žurnalo "Ji", kviečiame paskaityti čia :)))
Mes su vyru gyvenam savo gyvenimą, savus dalykus kuriam ir manom, kad nėra čia ką labai pasakoti :) Jau kelis kartus atsisakėme "lysti į tą mažą dėžutę" ar į žurnalo puslapius, bet Kristina iš žurnalo "Ji" matyt pataikė labai palankiu metu, nes šiek tiek pasvarstę, nusprendėm surizikuoti :)
Jei greta neturite naujausio žurnalo "Ji", kviečiame paskaityti čia :)))
Spustelėkite nuotrauką ir ji padidės :)
10 komentarų:
Geras straipsiukas. :) Man judviejų gyvenimas tarsi pavyzdys. :) Tikiuosi, kad ir mudu su vyru greitai galėsim tiesiog laimingai gyventi, negalvodami, kaip save suvaržyti būnant mieste. :)
Aurelija, labai smagu, kad išlindot į viešumą ;) Straipsniukas puikus, jaukus ir tikiuosi, kad sulauksit Jūs tų bendraminčių :)
Aušra, ačiū, bet lai mūsų gyvenimas būna ne pavyzdžiu, o tiesiog mielu vaizdeliu :) Jūsų abiejų gyvenimas yra ne mažiau pavyzdinis, nes jis yra Jūsų - tavo ir tavo žmogaus, ir nebus kito tokio, tad vien tas unikalumas vertas pastangų, darbo, ypatingų akimirkų, stebuklų...
Juste, nu žinok su tais bendraminčiais tai juokingai čia :))) Duodant interviu ir skaitant jau paruoštą spaudai tekstą, nežinojau, kad taip jau išskirs mano tuos žodžius, įdės į morkavą foną :DDD Gavosi lyg tai būtų mūsų pagrindinis tikslas :DDD Nes tai reikalinga sudedamoji dalis, lai bendraminčiai ateina natūraliai... Kaip ir viskas pas mus... :))
Fainiai :):):), labai apsidžiaugiau dėl jūsų. Man labai patinka viskas ką kuriate ir kad tokie esate(iš širdies sakau)....nors vis galvoju po susitikimų su Aurelija...ai na ir vėl neišėjo pasiplepėti (nors ir nesu pleputė :)).
Mano didelė taipogi svajonė - gyvenimas ne mieste, o kaime tarp vištyčių, ožkyčių, triušiukų, varnėnų, gėlyčių, ir kitokių kaimiškų atributų :) ir aš labai mėgstu tyliai čiužintis tarp savo šmutkyčių (bent man taip pasirodė pažvelgus į Aurytę :)).........
šaunuoliai :)
Aš manau, kad gerai, kad apie jus rašo. Ir ne tik apie jus, o apie visus gerų žmonių gražius gyvenimus. Tebūnie tai kažkam kaip geras pavyzdys, kaip paskutinė viltis (kas galvoja, kad LT gyvenimas neįmanomas),įrodymas, kad reikia daryti tai, kas miela širdžiai ir dar daug daug galima rasti priežasčių, kodėl reikia apie tai rašyti.
Džiaugiuosi!
labas kitokieciai :),
man irgi smagu , kad kurs nors atsispaudinate.
kita vertus as pajutau kazkoki ,,kam mums to reikia'' , mes nelabai norim , kad apie mus rasytu ir pan.
cia man pasirode kazkoks ,,mandrazas''. nei Jus gyventatys kaime jau 4 metus, nei mes jau 7 metus nerodom didelio noro ar meiles sodinti n hektaru bulviu ar laikyti n banda galviju kuriu net vardu nezinotum ar nesuteiktum.
taigi mes labai priklausomi nuo miesto zmoniu kurie mums siumpatizuoja, perka kazka is musu ir savo draugams apie mus sneka.
taigi manau , bet kokie spausdinti pranesimai daro Jusu/musu gyvenima laimingesniu ir geresniu, nes nors vienas kitas miesto zmogus taps Jusu/musu draugais.
dar kart dziaugiames uz Jus.
Linaja, labai ačiū už nuoširdumą, man regis, kitaip Tu net negali :)))
Pasiplepėsim būtinai per susitikimą ;) O dėl svajonės gyventi kaime, sako reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi :}}}}
Ačiū, Ramune :)))
kaleda, ačiū, kad džiaugiesi :}}} Visur gyventi yra verta, juk priklauso nuo gyventojo, o ne nuo gyvenamosios vietos... O rašyti yra daug erdvių, va viena iš jų čia. Manau, mums tokios ir užteks :)))
Martynai, Tu kaip visada imi giliai ir konkrečiai :D
"Mandrazo" pajusti negalėjai, nes mes jo neturim, turim tik kuklumą ir nepasitikėjimą savo jėgom. Mums be galo malonu, kad mūsų daikteliai kažkam mieli ir reikalingi, tačiau vis vien nedrąsu rodytis, lysti į akis ir sakyti: "štai kokie mes šaunūs, pirkite mus"!!! Tokių, manau, jau užtenka į valias. Mes esam. Jei mus randa, džiaugiamės. Milijono mums nereikia, mums reikia ramybės, nuoširdumo ir paprasto bendravimo. Žinoma, lito kito duonai kasdieninei ir kai kurioms svajonėms...
Beje, nemanau, kad spausdinimasis prideda gyvenimui laimės ir gėrio. Tai prisideda prie reklamos. Bet ne prie laimės ;)
O kad dėl mūsų džiaugiatės, mums labai gera. Va tas kitų žmonių džiugesys mumis ir yra tai, kas yra svarbiausia...
Ačiū visiems, ką pradžiuginome pasirodydami viešumoje :)))
Išbandėme, dabar žinosim "skonį" :DDD
Aliai, "mandrazo" tikrai negalėjai pajust, nes jo nėra, yra tik paprastumas ir nepasitikėjimas :)
Ir mūsų gyvenimo džiaugsmas tikrai nepriklauso nuo to ar spausdinamės, ar ne ;)
Labai gražus straipsnis. Smagu, kad pasitaikė žurnalistas, sugebantis parašyti ir perteikti tas emocijas, kuriomis spinduliuoja jūsų darbai.
Rašyti komentarą