T♥H Gyvenimo receptų knyga

Tanios♥Harald gyvenimo receptų knyga-albumas
labai atsiprašau, bet ir aš pamėgau tas širdutes įterpti :)))

• Dešimt skyrių, kuriuose apsigyvens šeimos mėgiamų patiekalų receptai ir nuotraukos.
• Pirmuose puslapiuose jau įkurdintos šeimos narių nuotraukos.
• Kiekvieno skyriaus pirmame lape yra vieta nuotraukai.
• Knyga susegta metaliniais žiedais, kurie lengvai atsisega - galima įdėti papildomų lapų.
• Knygos formatas: 24x24 cm.
• Su knyga kartu yra patogi ir tvirta rankų darbo dėžė.

 

Rasos ♥ Audriaus vestuvėms

Rasyte, ♥♥♥ ;)

Mylimos draugės vestuvėms kurti daikteliai. 

Kadangi pati buvau užsiėmusi darbais darbais darbais, o vestuves fotografavo bičiulė ;), dėkoju Ilonai ir Martynui už nuotraukas iš įvykio vietos :*

Kompletuko sudėtis: 

• Kvietimai 
• Stalo kortelių stovai + kortelės
• Svečių knyga
• Albumas nuotraukoms (bus, kai jau bus nuotraukos) 
• Šeimos banko dėžutė vokeliams (karšta naujiena, nuo šiol visada galėsite užsisakyti)
• Žiedų dėžutė (liko nenufotografuota per skubą ir linksmybes, bet dar bus foto)
• Dovanų - padėkų dėžutės svečiams "paveseliai" :DDD  Pas zanavykus pasirodo dar išlikęs smagus įprotis įdėti svečiams lauktuvių. Matmenys: 15x7x15 cm. Joje gali tilpti laaaabai daug :DDD
• Ir stovas keturių aukštų medaus tortui. Medinis :))) Jei reikia, galite išsinuomoti ;)

 

 

Kasdieniniai džiaugsmai. Kalėdinė dovana

Vis užkrisdavo šita nuotrauka kažkur kažkuriame aplanke :))) Šiandien tvarkiausi - radau :)))
Praėjusių metų pirmoji Kalėdų ryto dovana, pradžiuginusi mane, vos pramerkus akis :DDD Labai džiaugiuosi, kad nupaveikslavau, nes jau po kelių valandų dovana buvo nuvirtusi, neatlaikė užklupusio atlydžio....

Dingo. Trečioji savaitė

Šiandien trys savaitės nuo tos dienos, kai parsivežėm Dingo namo. Tiesa, jis tada dar buvo Uosio vardu :DDD, bet visą istoriją jau žinot :)))
Tęsiam pasakojimą toliau.
Šią savaitę galutinai atsiminiau gyvenimą su didžiaisiais broliais, kai jie dar buvo maži. Atrodo, kad jų viskas išdaigas atlaikėm daug sunkiau nei su šiuo (su vaikais gi taip pat?) :))) Tačiau visiems, kurie gyvena svajonėmis apie naują šeimos narį, turiu pasakyti: jei pasidarėte naujai remontą, jokiu būdu neįsigykite šuns - greitu laiku teks daryti naują remontą :DDD Gerai kad mes gyvenam senoje troboje, kuri kantriai atlaikys visus Dingo siautėjimus. Priešingu atveju, reiktų papildomos dozės kantrybės :))) Nuotraukų kaip jis niokoja namus neturiu, nes tuo metu nėra kada fotografuot, tuo metu reik lakstyt iš paskos ir kantriai auklėti mažąjį išdykėlį :))) Šaknys karčios - vaisiai saldūs :)))
Kandžiojasi bachūriukas nerealiai, tad ir čia dar įgyvendinam vieną auklėjimo giją, nes kitaip visi keturi būtumėm nukandžiotais šonais, kojom ir ausim :DDD

Foto reportažą pradedu nuo vaizdų apie vis stipresnę draugystę. Na gerai, dar ne draugystę, dar apie hierarchijos aiškinimąsi :))) Bet vis vien, reikalai jau daug geresni, urzgimas vis retesnis. Belieka suvaldyti Dingo kandžiojimosi ypatumus ir viskas bus tiesiog nuostabu.

Pasivaikščiojimai. Atrodo didieji broliai pagaliau po truputį supranta Dingo gabaritus ir pradeda atsargiai žaisti. Labiausiai visiems smagu lakstyti ir viską uostinėti. Mažasis tiesiog akivaizdžiai kopijuoja brolius :DDD Manau, koją kelti pradės daug anksčiau nei priklauso :)))

Štai koks jau mūsų Dingo. Vasario 20 d. bus jau trys mėnesiai - važiuosim daryti pirmųjų skiepų. Bendra informacija. Prieš pirmuosius skiepus, prieš savaitę reikia duoti vaistų nuo kirminų. Vaistų kiekis priklauso nuo šuns svorio ir dozę paskiria veterinaras.

Žiemos pasivaikščiojimams būtinas "įrankis" :DDD Čia veltiniai, kuriuos daug tiekėjų veža į LT iš Rusijos. Mes pirkom iš čia. Tikrai labai šilti ir puikūs. Tik būtinai matuokitės, nepirkite tik "iš akies" ;)

Na štai, trys mūsų džiaugsmai, širdies ramybės, meilės ir vargeliai ♥♥♥

 

Ir pabaigai - popiečio miegelis, pats geriausias laikas, nes tada mes galim ramiai dirbti, o Gilis su Keksu ramiai miegoti :DDD

Ir pabaigai - kelionė į praeitį :))) Taip atrodo mūsų mažieji Gilis ir Keksas kai buvo šiek tiek jaunesni nei dabar Dingo :DDD Beje, mes juos iš jų mamos ir šeimininkų pasiėmėm dar neturinčius dviejų mėnesių, nes veterinaras pradėjo nerimauti dėl visos vados sveikatos :))) Mamos pienas turbūt buvo labai geras - visi buvo kaip meškiukai :)))

Botaniniai piešiniai. Iš archyvų

Dar keletas botaninių piešinukų :) 

Dirvinė pienė, Nužydėjusi pakalnutė, Aguonos, Vasaros pieva mamai, Dilgėlė, Lubinas.

Botaniniai piešiniai. Iš archyvų "Smilgų pieva"

Tvarkausi dar kartą. Kadangi Kaziuko mugei piešiu/lieju naujus darbus, 

noriu susitvarkyti senuosius archyvus. 

Čia matysite piešinukų seriją "Smilgų pieva". 

Nenusakomai raminančiai veikia jų piešimas :)))

Atleiskite už skenavimo broką:)))

 

Kasdieniniai džiaugsmai. Ledukas

Kasdieniniai džiaugsmai. Didysis traktorius

Šią žiemą daug kartų buvome atskirti nuo pasaulio ir įtariu dar ne pabaiga.
Yra mūsų keliuko atkarpa, kurią be galo dažnai užpusto. Visur kitur keliai kaip keliai, būna pravažiuojami, o va mūsų ta atkarpėlė - nė pro kur. Ir, savaime suprantama, užpusto tada, kai kitą dieną būtinai turime lėkti į miestą :DDD
Tada skambinu į seniūniją ir prašau kad mus "išgelbėtų" :D Ir visada atsiranda gelbėtojas, kurį mums parūpina seniūnė Giedrė. Tas gelbėtojas gelbsti visus mūsų apylinkių gyventojus: užpustytus, užsnigtus, atkirstus sniego kalnais :)))
Paskutinės "gelbėjimo operacijos" metu išlėkiau į lauką su fotoaparatų. Reikia gi įamžinti didįjį traktorių, kuris kalnus sniego valo lyg pūkelius ir grąžina ryšį su pasauliu :)))

Neapsigaukite, nuotraukas dariau ne ten kur didžiausi sniego kalnai susikaupia ;)

Kasdieniniai džiaugsmai. Zylės ir lesykla

Nėra daug ką ir sakyti, nes viskas ir taip labai aišku :) Ačiū Audronei už nuostabias foto, kuriose mūsų lesykla ir lašinukais džiaugiasi mėlynosios ir didžiosios zylės :)))

Kasdieniniai džiaugsmai. Lapė

Praėjusios savaitės viduryje per langą pastebėjome štai ką :)

Pirmiausia užplūdo susidomėjimas ir džiaugsmas, juk taip smagu stebėti laukinius žvėrelius arti namų :) Tačiau kai tas laukinis žvėrelis niekur nėjo, o suko ratus aplink namus pora valandų, susirūpinome. Ką gali žinoti...
Apsiginklavome su vyru lazdomis ir išėjom pasidomėti lapute. Ji regis tik buvo čia, tik jau nebėr. Pasidairėm, apžiūrėjom, o vakare neramiomis širdimis ėjom pasivaikščioti su visa šeima. Didieji reguliariai skiepijami nuo pasiutligės ir kitų ligų, o mažasis dar negavęs jokių skiepų...

Kitą rytą, klausydama nacionalinio radijo, nusiraminau. Saliamonas Paltanavičius pasakojo apie gamtą vasario mėnesį ir paminėjo lapes, kurioms būtent dabar prasideda piršlybų metas ir jos tampa labai neatidžios, susikoncentravę tik vienu klausimu :))), tad gali šmirinėti arti namų ir visai dėl to nesijaudinti. Joms net nesbesvarbu, kad visa mūsų teritorija kvepia šunimis :)))
Jau kai ieškai poros - jūra iki kelių :DDD

Dingo. Pirmoji ir antroji savaitės.

Kol vežėmės savo naują draugą iš Trakų r. į namus, veidus puošė šypsena, bylojanti apie ypatingai švelnų, patį tikriausią džiaugsmą. Mažas juodas gumulėlis miegojo šalia, prigludęs taip, lyg regis jo gyvybė priklausytų nuo to kaip tvirtai spausis prie savo naujo žmogaus.
Kaip vyko pirmas pasivaikščiojimas ir kaip Dingo surado savo vardą, jau pasakojau žemiau, tad pasakojimas keliauja į pirmąją Dingo dieną mūsų namuose.

Pirmos ir antros dienos beveik nesugebu atsiminti. Regis buvau komoje ir atmintyje šmėkščioja nenuoseklūs vaizdiniai, kurie net neaišku ar iš realybės, ar iš sapnų. Buvo sunkios dienos. Namuose mūsų laikę didieji šunys net nenutuokė kas atkeliauja kartu su mumis ir kaip nuo šiol pasikeis jų įprastu ritmu tekantis gyvenimas.
Supažindinome labai atsargiai, rodėme kaip mylime didžiuosius ir koks įdomus ir mielas tas mažas šunelis, kurį galima ir glostyti, ir niurkyti... Pasigirdo urzgimas, kuris tęsėsi ilgai. Mums atrodė, kad amžinybę, nes iki šios dienos gyvenome visi labai draugiškai ir ramiai, nusistovėjusiu, visiems keturiems puikiai pažįstamu ritmu... Stresas, ištikęs didžiuosiu brolius, buvo gerokai didesnis nei mūsų, o lyginant su mažuoju - MILŽINIŠKAS.
Taigi, smulkmenomis nevarginsiu, nusprendžiau pasiskambinti profesionalui, kuris labai greit viską išaiškino, pažėrė patarimų ir taip nuramino mano ir vyro širdis.
Tą pačią dieną įtaisėme mažajam antkakliuką ir pavadėlį. Neleisdavome jam pirmam artintis prie didžiųjų brolių, jie pirmieji turėjo pradėti rodyti dėmesį Dingo, o ne atvirkščiai. Mažasis jau pirmą susitikimo akimirką norėjo su jais žaisti, tačiau teko palūkėti ir iki tos dienos pakramtyti savo žmonių rankas :DDD

Trečiąją dieną sulaukėme stebuklo. Keksas jau nuo pirmos dienos buvo daug palankesnis Dingo, o visi ledai buvo pralaužti, ir mūsų širdys užsipildė nenusakomu palengvėjimu, kai užtikome tokį vaizdą. Viskas vyko labai greit, nes tik čia Dingo žaidė, tik jau kažkur dingo. Pasirodo jis buvo štai kur...

Abu miegojo sau ramiausiai, Gilis tuo tarpu, atsargiai atsitraukęs, miegojo kitame guolyje.

Aišku, džiaugsmas truko neilgai, nes jau greit Dingo pabudo ir krimstelėjo Keksui į koją. Tas parodė mažajam jo vietą ir prieš tai įspėjęs jį urzgimu, čiuptelėjo. Atsargiai, tikrai nesužeidė ir tikrai to nepadarytų, labradorai taikūs ir draugiški, tačiau į savo namus atėjūną įsileidžiai taip kaip ir visi - atsargiai.
Palengva įsivažiavom. Pasivaikščiot kartu, valgyt kartu, pažaidimai ir meilūs pasibuvimai po kelis kartus per dieną su šeimininkais - kartu. Prabėgo savaitė, o atrodė lyg viena, nesibaigianti diena, su tuo pačiu rytu ir tuo pačiu vakaru. Prabėgo ir kita, rytoj vakare bus dvi savaitės nuo tos dienos, kai namuose atsirado džiaugsmas-rūpestis-chaosas-meilė viename pavidale. Dabar turim tris meilės objektus, tik su trečiuoju dar turėsime visi padirbėti gerus metelius :)))))

Neklauskit kas darosi namie :DDD Sąvartynas, ir ne kitaip. Tikrai nedėsiu tą įrodančių nuotraukų, bet tvarkytis regis tuoj bus beprasmiška. Nes po kiekvieno bandymo nors kiek susisteminti tai, kas guli ant grindų, užtenka dešimties minučių ir viskas vėl atrodo lyg po sprogimo :DDD
Patikėkit, tie, kurie nori šuns, nes jis mielas, draugiškas, minkštas ir būtų fantastiškai mylimas, turite apsilankyti ten, kur gyvena naujas augintinis. Kol dar nėra sistemos, kol viskas šviežia ir daroma milžinišku, 120 km./h. greičiu. Kantrybė, išmintis, kantrybė, ramybė, kantrybė... Tai lyg mažas vaikas namuose, tik skirtumas tas, kad jis turi keturias kojas...

Sveiki, aš Dingo. Gyvenu pas du žmones ir turiu du naujus, didelius brolius. Jei įdomu kaip leidžiu dienas, galiu trumpai papasakoti. Tik ne per ilgai, nes turiu milijoną reikalų.

• Sisioju ir kakoju kur pakliūva. Nesvarbu ar tai didžiųjų brolių guolis, ar nuo kėdės nutrauktas rankšluostis, ar tam skirtas popierinis patiesalas, ar tiesiog labai minkštas, ir kviečiantis nusilengvinti, kilimas. Viską darau žaibiškai, nes neduok Dieve, praleisiu bent akimirką gyvenimo - būtų katastrofa. 
• Dar labai mėgstu graužti. Turiu dar tik pirmuosius dantis, kurie po kelių mėnesių iškris ir vietoj jų išdygs nauji: tvirti, balti, aštrūs. O kol kas reikia padirbėti su šiais. Jei jau jiems lemta iškristi, galiu labai netaupyti ir darbuotis iš peties. Tad per vieną dieną turiu sugraužti: visus popierinius daiktus, kuriuos tik randu ant grindų, kuriuos galiu nutraukti, pasistiebęs ant galinių kojų arba ištraukiu, atsidaręs spintos ar spintelės duris; visus medinius daiktus, ypač tuos, kurie sukrauti dėžėse ir laikomi po lovą, ir kuriuos akylai saugo mano žmonės; visus atsitiktinius daiktus, tokius kaip kojinė, šlepetė, svogūnas, šratinukas, laidas, guolio kampas, kamuoliukas, vandeniui skirtas puodelis ir t.t., ir pan. Aišku, po tokių pasistiprinimų būtinai turiu pora kartų pasisioti ir pakakoti.
• Baisiai mėgstu valgyti. Keturis kartus per dieną gaunu indėlį su mažomis granulytėmis, kurios be galo skaniai kvepia, todėl jas turiu suėsi milžinišku greičiu. Po to visada gaunu skanių džiūvesėlių. Jų taip pat gaunu ir kai atbėgu lauke iki savo žmogaus arba tada, kai gražiai atsisėdu. Taip pat gaunu po kiekvieno pasivaikščiojimo. O pasivaikščioti aš labai mėgstu, nes ir tada dar galiu užvalgyti. Keliose vietelėse radau keistą daiktą, kurį žmogus vadina žeme. Ji matyt labai reta ir brangi, nes šiaip visur aplink balta ir minkšta, tad visada paragauju tos žemės. Ką gali žinoti, gal kitą dieną nebebus, tad kartais net kelis kartus bėgu iki tų lopinėlių žemės. Taip pat patinka paragauti visokių rūšių kakučių. Šiandien pavyzdžiui ragavau šeško ir avies. Delikatesas. Gaila, kad žmogus to nesupranta ir stengiasi atimti, o atėmęs numeta kažkur toli... Medžio žievė taip pat visai nieko, tačiau ne taip skanu kaip kakučiai. Aišku, kad nesusimaišytų visi skoniai tarpusavyje, karts nuo karto pagraužiu to balto daikto, kurį žmogus vadina ledu arba sniegu.
• Lakstau milžinišku greičiu, nes turiu suspėti per minutę perlėkti visą kambarį ir tuo tarpu: įkasti abiems broliams į koją, pačiupti žmogaus šlepetę, pasisioti, apžiūrėti kas naujo po lova, atkapstyti ir sugraužti gabaliuką molio nuo pečiaus, vėl pasisioti, pastraksėti prie stalo (niekada negali žinoti kada žmogus nebesilaikys vienos iš taisyklių - neduoti man ir broliams visiškai nieko nuo stalo), apgraužti kaladėlės vieną kampą, patikrinti šiukliadėžę (ach, tiesa, jos nebėra, padėjo aukščiau), atsigerti, dar kartą pasisioti ir...
• nusnausti savo arba brolių guolyje, o dar geriau odiniame krėsle, kuriame miegu visą naktį, kol naujieji draugai-broliai miega savo minkštuose guoliuose už vartelių. Nesuprantu kodėl naktį negaliu lakstyti ir šmirinėti visur kur noriu... Matyt, visi mėgsta, kad būtų ramybė ir galėtų pailsėti... Hmm, keisti jie. Man tai to nereikia, aš galiu užsimanyti cypti, loti ir lakstyti kada tik noriu - tai juk taip linksma.
• Ir aišku, svarbiausias užsiėmimas - būti mylimu ir bučiuojamu. Broliai dar labai retai pakšteli į ausį ar nosį, tačiau labai dažnai uosto mano pauodegį, ką kol kas užskaitau kaip draugiškumo ženklą. Atsigulu ant nugaros ir pasiduodu, lai žino, kad esu jų draugas ir visiškai pasitikiu. O didžiausias džiaugsmas kai žmogus su šepečiu ant veido arba kitas žmogus kišenėmis, kvepiančiomis džiuvesėliais, mane glosto, priglaudžia prie tos vietos kur girdisi keistas ir dažnas tuksėjimas, atkiša savo nosį ir leidžia lyžtelėti, kai kartu su manimi ir broliais atsigula į guolį ir pasakoja istorijas apie kažkokią vasarą, žalią pievą ir maudynes iki sutemų... Tada aš būnu laimingas... ir tuojau pat lekiu pasisioti ir patikrinti ar neatsitiko ko nors naujo dėžėse po lova....

Štai tiek pasakojimo kol kas, dabar lekiu miegot į odinį krėslą, o penktą ryto žadinsiu žmogų su šepečiu ant veido, nes jau norėsiu valgyti. Labanakt ;)

Dingo

Norit sužinot kas dingo? Kol kas niekas, tik atsirado naujas pasakojimas apie naują Dingo :)))
Visai netikėtai, nelauktai ir neplanuotai (slapta visada planavau) praėjusį ketvirtadienį ( o jau savaitė! ) parsivežėme namo mažą, juodą, nenusakomai širdį šildantį daiktelį :DDD
Taip taip, specialiai tempiu gumą :DDD

Pirmiausia jį pakrikštijome Uosiu. Dėl juodos nosytės, ji lygiai tokia, kokie būna uosių pumpurai. Namo grįžome jau vėlų vakarą ir lėkėme su visa šeima pasivaikščioti, mažasis daiktelis taip pat. Ir kad ir kaip stengėmės nepamesti jo iš akiračio, gaudėme ir jį, ir jo pėdas, apšviesdami prožektoriumi, niekaip negalėjom jo sužiūrėti. Lakstė, judėjo, tai tarp kojų, tai jau pusnyje, tada dar kažkur... O mes su vyru tik ir kartojome, - Dingo, jis vėl dingo, nebematau :))))

Taigi, susipažinkite su Dingo, mažuoju, juoduoju labradoru :))))

Kam man savas, naujas guolis, kai yra toks jaukus naujųjų brolių :DDDD

Vėliau bus pasakojimai apie planuotus ir neplanuotus vargus vargelius ir didžiulius džiaugsmus, kuriuos mums visiems keturiems dovanoja mažasis Dingo :))))