Šiais metais pirmoji šilta diena, kuri išviliojo bitutes iš avilių buvo kovo 13 d. Pirmojo apsiskraidymo metu bitutės išsivalo žarnyną, juk nebuvo tualete nuo pat tada kai pradėjo žiemoti :) Iš avilio į lauką išneša mirusias savo bendražyges ir apskritai išsivalo viską iš avilio kas trukdys imtis darbų. Kada jos imsis darbų dar nežinia, va ir dabar už lango sniguriuoja, o jau balandžio 2 d. Visgi ta diena ateis, tad kuo anksčiau pradės tvarkytis, tuo anksčiau galės pradės mėgautis pirmųjų žiedų žiedadulkėmis ir nektaru. Beje, mūsų lazdynas jau žydi. Greičiausi tai vyksta todėl, kad jis auga atviroje, saulėtoje vietoje :)
Nuotraukoje matote visus mūsų avilius, praėjusiais metais jie atkeliavo iš šešuro bitino ir nuo šiol, Manojo prižiūrimi, stovės čia ir kiekvieną kartą džiugins akis, o bitučių dūzgimas malonins ausį... Apsiskraidymo dieną avilius atidarėme, kad išsivėdintų ir išdžiūtų drėgmė, susikaupusi per žiemą. Visą žiemą bitutės lėtai juda, vaikštinėja, maitinasi - gamina šilumą ir energiją, kad avilys būtų šiltas ir visa šeima išlaikytų žiemos šalčius.
Tad normalu, kad per visą žiemą, kada lauko temperatūra kartais pasieka ir -30, o viduje išlaikoma + temperatūra, gali susidaryti drėgmė. Ją sugeria avilyje esančios šildymo medžiagos, tad jas reikia būtinai išvėdinti, išdžiovinti.
Kovo 13 diena tam puikiai tiko :)
Gyvenimo ratas.
Lygiai taip, kaip mes esame gyvenimo rato dalyviai - gimėme, vadinasi mirsim, lygiai taip pat ir bitutės yra gyvenimo rato detales... Didelė dalis tų bitučių, kurios visą žiemą šildė avilį, dabar išskrenda iš avilio ir visai šalia jo, įkritę į sniegą, "užmiega"... Likusios stiprios bitutės talkins motinėlei, jos padėtus kiaušinėlius dės į korių akutes ir ruoš naują kartą darbininkių, o atlikusios savo darbą, kai jų sparneliai visai susidėvės, išskris iš avilio ir kur nors "užmigs"... O naujoji karta ims viską į savo rankas ir rinks naują derlių savo šeimos maitinimui ir ... mums. Po prieš tai ėjusio pasakojimo kažkaip nesmagu, kad mes esame tie, kurie naudojamės jų triūso vaisiais. Visgi mes su Manuoju su bitutėmis sugyvename draugiškai, ir jokiomis priemonės nesistengsime iš jų "išspausti" viską iki paskutinio lašelio. Tiek kiek galime pasiimti, tiek pasiimame, rūpinamės, kad joms avilyje būtų saugu, patogu, prieš žiemą paruošiame, kad nesušaltų... Kitaip sakant, bitutės ne vien nauda mums, tai mūsų ūkis, mūsų šeimos dalis. Lygiai kaip mūsų labradorai yra neatsiejame mūsų šeimos dalis, lygiai taip pat bitutės, tiesiog joms reikia mažiau mūsų dėmesio ir bendravimo, bet tai nereiškia, kad jos jo mažiau ir gauna :))) Trukdyti netrukdome, bet dažnai aplankome, kalbiname, džiaugiamės jomis ir saugome.
Mano Žmogus tiesiog idealiai atitinka mano suvokimą apie tikrą bitininką: ramus, geraširdis, malonus žmogus... O aš tiesiog bitininko žmona :}, kuri medutį išsuka, supilsto, sutvarko ir bendrauja su klientais :}
Geltonos dėmelės ant sniego - tai bitučių "kakučiai" :) Kadangi tai tenka matyti pirmą kartą gyvenimą
(praėjusius du metus turimų trijų avilių gyventojos apsiskraidydavo žiemą, nelikdavo "pėdsakų ir įrodymų"), visko Savojo išsiklausinėjau ir dabar galiu papasakoti :} Labai įdomus bičių pasaulis, Manasis visko mokėsi iš savo tėvo, bet žinių niekada nebus per daug, tad skaitome knygas, lankome virtualias bitininkų erdves...
Viliuosi, kad grįžusi žiema ilgai neužtrūks ir jau greit galėsime džiaugtis tikrojo pavasario saulės šiluma ir besikalančia žaluma...
P.s. prieš tris dienas virš mūsų sodybos praskrido du gandrai :O Manėme, kad jau mūsiškiai grįžo, deja, dar ne jie :) Kita vertus, gerai, kad dar nuskrido tolyn, šią savaitę pas mus dar bus šalta, o kitą jau lauksime ...
